Pagrindinės ir neatimamos teisės

Žodžio laisvė

Teisė išreikšti savo požiūrius be baimės būti rimtai nubaustiems (kaip įkalinimas ar mirties bausmė) yra pagrindinė ir neatimama kiekvieno žmogaus teisė. Tačiau ji neturėtų būti naudojama kaip priežastis ar pasiteisinimas grasinti, priekabiauti ar kitaip pažeisti teisėtas kitų žmonių laisves ir teises. Neapykantos žodis nėra laisvas žodis.

Teisė į religinę praktiką

Nors marksizmas yra filosofiškai materialistiškas požiūris į pasaulį, ir religija yra matoma kaip nemoksliška, yra neabejotina, kad teisė į religinę praktiką taip pat yra pagrindinė ir neatimama. Maldos namai, kad ir kokie tai būtų, bažnyčios, šventyklos, mečetės ar kiti, tūrėtų būti prieinami visiems.

Teisė balsuoti ir būti išrinktam

Socializmas yra pagrindinai demokratinė ideologija. Žodis demokratija kilęs iš graikų žodžio "demos" (žmonės) ir kratia" (galia): Pažodžiui, “žmonių valdžia”. Nors kapitalizmas ir yra teisingas žingsnis po feodalizmo, iš esmės jis yra nedemokratiškas. Ekonomika, lemianti įvairiausius dalykus, pradedant sveikatos priežiūros ir švietimo kokybe bei prieinamumu ir baigiant tuo, ar miegame su stogu virš galvos ar gatvėje, yra nekontroliuojama pačių žmonių. Kapitalizmas turtingiesiems paveda valdyti ekonomiką ir taip – mūsų gyvenimus. Socializmas žmonėms suteikia galimybę kontroliuoti ekonomiką demokratiškai. Tai gali būti daroma įvairiai, polinkis į polinkį, tačiau principas tas pats: Ekonomika yra per daug svarbi kad ją būtų galima pavesti itin mažai daliai gyventojų. “Demokratija”, kapitalizmo sąlygomis – paprastas pasirinkimas tarp dviejų partijų, kurių nė vienai nepritariate ir kas ketverius metus pateikiamas balsas, tikintis, kad jis nebus vienas iš ~ 3 milijonų, į kuriuos yra neatsižvelgiama, vien dėl to, kad vėliau sužinotum, kad politikas, už kurį balsavai išsipardavė kokiai korporacijai – nėra demokratija. Dėl šių priežasčių teisė balsuoti ir būti išrinktam laisvoje, teisingoje, nuoširdžioje ir atviroje demokratinėje sistemoje be karjeros politikų, nepotizmo, korupcijos ar kyšininkavimų – pagrindinė ir neatimama.

Teisė į mokslą

Švietimas, sistema, turinti padėti žmogui tapti produktyviu, atsakingu suaugusiu visuomenės nariu turėtų būti aukščiausios kokybės, kintant ir adaptuojantis prie naujausiųjų socialinių mokslų atradimų ir prieinamas nemokamai visiems, kurie jo siekia, nuo ikimokyklinio amžiaus iki universiteto. Ilgainiui kokybiškas švietimas visais būdais gerina mūsų visuomenę. Štai kodėl teisė į mokslą yra pagrindinė ir neatimama.

Teisė į sveikatos apsaugą

Nėra kitos esminės teisės už teisę į patį gyvenimą. Visi žmonės, nepriklausomai nuo rasės ar tautybės, religijos, išsilavinimo ar gyvenamosios vietos kvalifikacijos, socialinės kilmės, turtinės padėties, praeities veiklos ar turto turi teisę būti gydomi medicinos personalo ir gauti tinkamus vaistus, kai jie yra fiziškai ar protiškai sužeisti ar sergantys. Visos medicininės procedūros ir operacijos, kurių reikia asmeniui, norint patogiai gyventi be fizinio skausmo ar psichinės kančios, turėtų būti prieinamos už dyką visiems. Sveikatos apsauga, fizinė ar protinė, yra pagrindinė ir neatimama.

Teisė į vandenį ir maistą

Pasaulyje kartu pagaminama tiek maisto, kiek užtektų pamaitinti visą žmoniją. Tiesą sakant, yra pagaminama daugiau nei pakankamai. Ir vis dėl to, per mažai maitinamų žmonių skaičius pasaulyje nuo 2014 m. didėja ir 2016 m. pasiekė apytiksliai 815 mln. (JT Maisto ir agrikultūros organizacija, 2017). Turtingos šalys turi ne tik nutukimo problemų, bet taip pat kasdien išmeta tonas maisto atliekų. Privačios korporacijos nusprendė, kad maistas, kuris negali būti parduodamas(pienas, kurio galiojimas pasibaigęs vieną dieną, pomidorai, kurie yra nepakankamai raudoni ar blizgūs, bananai, kurie nėra pakankamai kreivi) turi būti išmetamas į konteinerius ir baliklis turi būti užpilamas ant viršaus, kad alkani ir benamiai jo nesuvalgytų. Ne tik neduoti maisto tiems, kuriems jo reikia, bet dar stengtis užtikrinti, kad alkani nevalgytų jūsų atliekų yra barbariška ir nežmogiška praktika. Štai kodėl teisė į pakankamai maisto ir vandens, norint gyventi sveiką gyvenimą, yra pagrindinė ir neatimama.

Teisė į įdarbinimą ir atlyginimą

Su socializmu pranyks tos dienos, kai 8 valandas per dieną sėdi prie darbo stalo vien tam, kad papildytum savo generalinio direktoriaus kišenes. Darbai idealiai turėtų būti tokie užsiėmimai, kurie tam tikrais būdais prisideda prie bendros visuomenės gerovės. Kiekvienas žmogus turi galimybę prisidėti prie visuomenės, o visuomenė turės išteklių apmokėti visus darbuotojus deramais atlyginimais. Kapitalizmo sąlygomis nedarbas yra naudingas turtingiesiems. Pagal socializmą, nedarbas nėra naudingas niekam. Štai kodėl teisė į darbą ir užmokestį atsižvelgiant į jo kiekį ir kokybę yra pagrindinė ir neatimama.

Teisė į poilsį ir laisvalaikį

Persidirbimas ir stresas veda prie daugiau ligų, nedarbingumo dienų, mažėjančio produktyvumo ir darbo pasitenkinimo, padidėjusio susvetimėjimo, taip pat daugėjančių klinikinės depresijos ir savižudybės atvejų. Teisė poilsiauti ir leisti savo laisvalaikį yra pagrindinė ir neatimama, ir turėtų būti užtikrinama sumažinant darbo dieną nuo aštuonių iki šešių valandų didžiajai daugumai darbuotojų, taip pat suteikiant kasmetines atostogas su pilnu atlyginimu ir plačiu pramogų pasirinkimu kaip bibliotekos, restoranai, kluba, kurortai ir pan.

Teisė į socialinę apsaugą ir apgyvendinimą

Socialinė apsauga užtikrina patogų gyvenimą tiems, kurie yra laikinai ar visam laikui neįgalūs dirbti dėl ligos, negalios ar amžiaus, kad naujieji tėvai galėtų rūpintis savo naujagimiais pasiimant laiko nuo darbo su pilnu atlyginimu, kad nei viena šeima negalėtų nepasirūpinti savo vaikais dėl finansinių priežasčių ir kad visi žmonės galėtų sau leisti įsigyti būtiniausių prekių tokių kaip būstas, maistas, drabužiai, mobilusis telefonas ir internetas. Socialinė apsauga yra būtina humaniškai visuomenei ir todėl yra pagrindinė ir neatimama teisė.

Mes - ne socialdemokratai

Dauguma Europos tautų veikia pagal ideologiją žinomą kaip socialdemokratija. Socialdemokratija yra ideologija, palaikanti “ekonomines ir socialines intervencijas siekiant skatinti socialinį teisingumą kapitalistinės ekonomikos rėmuose”, taigi ji yra kapitalistinė, o ne socialistinė ideologija. Socializmas, pagal apibrėžimą priešinasi kapitalizmui ir siekia išardyti kapitalistinę sistemą. Nors socialdemokratų tautoms kai kuriais atžvilgiais sekasi gerai, tokius dalykus kaip socialinę gerovę savo piliečiams jos gali aprūpinti vien dėl pigios ir prieinamos darbo jėgos trečiosiose pasaulio šalyse ir dėl didėlių mokesčių darbininkams. Mes, socialistai, priešinamės trečiųjų pasaulio šalių išnaudojimui darbui ir nepritariame visiems gyventojams taikomiems mokesčiams. Mes tikime bendra įmonių nuosavybe, kurios bus naudingos visuomenei, o ne tik generaliniams direktoriams. Mokesčiai ir algų paskirstymas kovoja tik su nelygybės simptomais, o ne priežastimis.

Mes nesame socialdemokratai. Mes nesame demokratai. Mes nesame Bernie Sandersas, Hillary Clinton ar Barakas Obama.

Mes esame socialistai

Apie mus sakoma daugybė dalykų, kurių dauguma yra netiesa. Šią svetainė sukūrė socialistai ir mes ją naudojame papasakoti pasauliui mūsų požiūrį į dalykus. Pagrindinis šios svetainės tikslas nėra paversti žmones socialistais, o šviesti juos apie tai, kuo tiki socialistai ir diskredituoti melą, kuris yra skleidžiamas apie mus.

Dažnai užduodami klausimai

Ar yra buvę ypatingos reikšmės žmonių, rėmusių socializmą ar komunizmą?

Taip! Albertas Einšteinas, Džordžas Orvelas, Helen Keller, Leila Kahled, Malala Yousafzai, Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis, Nelson Mandela, Oskaras Vaildas, Frida Kahlo ir Pablo Picasso, paminint tik keletą.

"Aš įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas atsikratyti šių siaubingų blogybių, būtent, sukuriant socialistinę ekonomiką su atitinkama švietimo sistema, kuri būtų nukreipta į visuomeninių tikslų pasiekimą. Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra naudojamos pagal planą. Planinė ekonomika, kuri reguliuoja gamybą atitinkamai pagal visuomenės poreikius, paskirstytų būtiną darbą tarp visų jos narių, gebančių dirbti, ir garantuotų teisę į gyvenimą kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui. Kartu su jo įgimtų gabumų vystymusi, žmogaus išsilavinimas vystytų jame atsakomybės už kitus žmones jausmą, vietoj egzistuojančio mūsų visuomenėje valdžios ir sėkmės garbinimo"
-Albertas Einšteinas, „Kodėl socializmas?“, Monthly Review, 1949 Gegužė

Kodėl aš turėčiau būti socialistas?

Trumpai tariant, socializmas tai yra mes, manantys, kad žmonija turi veikti organizuotai ir vieningai, spręsdama mūsų ir ateities generacijų problemas. Socializmas yra skirtas mums, pavargusiems nuo to, kaip gobšumas ir turtingumas veikia mūsų pasaulį ir kaip keli milijardieriai turi daugiau galios įtakoti pasaulį mes visi sudėti kartu.

Mes, darbininkai nesame apmokestinami pagal mūsų vertę. Darbuotojo sukurta vertė yra didesnė, nei jam suteikiamas atlyginimas. Jo viršininkas išnaudoja darbuotoją ir jo darbo galią dėl pelno – norėdamas uždirbti kuo daugiau. Darbovietėje darbuotojas gyvena vadybininko diktatūroje. Jis neturi žodžio laisvės (gali būti atleistas dėl to, kad pasakė “neteisingą” dalyką) ir ten nėra jokios demokratijos; generalinis direktorius ir direktorių taryba nusprendžia viską – darbuotojams paprastai neleidžiama priimti sprendimų patiems ar visai įmonei.

Pagal socializmą visiems darbuotojams būtų leidžiama pjauti tai, ką jie pasėjo patys ir gauti atlyginimą atsižvelgiant į įdėto darbo vertę, taip pat demokratiškai nuspręsti kaip yra valdoma darbovietė. Darbuotojai sukuria vertę, todėl jie ir turi gauti visus privalumus ir išmokas. Generaliniai direktoriai ir kiti firmos kostiumai neprisideda prie įmonės sukuriamos vertės, ir vis dėlto jiems mokama šimtus kartų daugiau. Kad darbuotojas uždirbtų tiek, kiek generalinis direktorius uždirba per vienus metus, jis turėtų dirbti 45 metus (šaltinis, PDF anglų kalba).

Prie to pridėjus mokesčių sumažinimą turtingiesiems, generalinių direktorių premijas, mokesčių vengimus ir užsienines bankų sąskaitas ir tai, kad aštuoni žmonės turi tiek pat kiek 50% viso pasaulio gyventojų (šaltiniai: 1, 2, 3) ir mes greitai visai aiškiai pamatysime, kaip neteisingai mūsų dabartinė ekonominė sistema yra struktūrizuota. Bet taip nėra atsitiktinai: kapitalizmas buvo padarytas nesąžiningas.

Kas yra kapitalizmas?

Norint suprasti, kodėl socializmas yra būtinas, mes pirma turime suprasti, būtent kas yra kapitalizmas. Kapitalizmas yra dabartinis dominuojantis produkcijos rėžimas pasaulyje. Kapitalizmas leidžia privačiai turėti nuosavybės teisę į gamybos priemones, t.y. privačią (gamybinę) nuosavybę kaip gamyklas ir kitas darbo vietas. Kapitalizmas leidžia visiems (turintiems pakankamai kapitalo) sukurti verslą ir gaminti viską, ką nori, be įsipareigojimų dirbti faktinį darbą, ir be jokių kitų įsipareigojimų likusiai visuomenės daliai.

Kokias problemas su kapitalizmu mato socialistai?

Socialistai nemano, kad kapitalizmas yra iš prigimties blogas ar kad jis niekada neturėjo būti išrastas. Priešingai, išsiuntus socialistą į feodalizmo erą prieš industrijos revoliuciją, jis be abejo palaikytų kapitalistinio rėžimo produkcijos įsteigimą. Kapitalizmas neabejotinai padidino pasaulio produkciją daug kartų ir pagerino gyvenimo standartus milijonams žmonių, ankščiau dirbusių feodalų dvarininkų laukuose. Bet taip pat kaip technologinė pažanga juda vis pirmyn, taip pat ir visuomenė turi judėti į priekį, ir mes, socialistai, manome, kad kapitalizmas yra pasenusi sistema. Mes netikime, kad kapitalizmas yra galutinis produkcijos rėžimas ir mes manome, kad kapitalizmas privalo būti pakeistas viršesnės sistemos. Kapitalizmas yra politiškai, ekonomiškai ir ekologiškai netvarus.

Bet tai užduoda klausimą: Kas būtent yra blogai su kapitalizmu?

Paprasčiausiai, kapitalizmas leidžia visiems (turintiems pakankamai kapitalo) sukurti verslą ir gaminti ką tik nori, kiek tik nori, neatsižvelgus į demokratiją darbovietėje, vienodą dalyvavimą darbe (savininkas neturi dirbti faktinio jokio darbo, tik turėti darbovietę) ar esamą padėtį visuomenėje. Kapitalistui (kapitalo kaupimo priemonių savininkui ir buržuazinės, arba „aukštesnės“, klasės nariui) nerūpi ar tai, kas yra pagaminama yra reikalinga visuomenei. Kapitalistui telieka rūpintis gaunamu pelnu. Štai kodėl socialistai kapitalizmą, be kita ko, laiko ekologiškai nepatvariu; nes Žemė turi ribotą kiekį išteklių ir kiekvienoje šalyje yra ribota erdvė ribotam gamyklų skaičiui. Kapitalizmo sąlygomis šios gamyklos naudojamos bet kam ir viskam, kas gali uždirbti pelną, o ne būtiniausioms reikmėms, kurių iš tikrųjų reikia visuomenei. Tai lemia, kad skurdžiai gyvenantys žmonės gali sau leisti išmanųjį telefoną, bet ne visada gali įsigyti maisto. Kapitalistinė visuomenė gamina per daug to, ko mums nereikia, ir per mažai to, ko mums reikia, nes kapitalistinė sistema yra pagrįsta pelnu, o ne žmonių poreikiais.

Tačiau kapitalistai tiesiog nesustoja gaminę pinigus, pasiekus tam tikrą sumą. Priešingai, kapitalistai niekada nėra laimingi ir nuolat siekia uždirbti kuo daugiau pinigų. Problema yra ta, kad pinigai yra tik socialinis darinys, neturintis prigimtinės vertės. Pinigai savaime nėra nieko verti, tačiau jie reiškia kažkur egzistuojančią vertę. Ši vertė nėra begalinė. Kapitalistai negali amžinai gaminti pinigus, nes galų gale jie atimtų visą vertę iš pasaulio ir turėtų pradėti imti pinigus iš vargšų. Ir vis dėlto būtent taip ir atsitiko: turtingieji tapo turtingesni, o vargšai - skurdesni. Pasaulio kapitalas, pasaulio vertė, susikaupė tarp maždaug 100 turtingiausių pasaulio žmonių, ir šis kaupimasis vis dar vyksta. Šis kapitalo kaupimas paprastai nesustos, jis turės būti sustabdytas.

Vienas garsiausių kapitalizmo kritikų, taip pat vienas iš socializmo įkūrėjų, buvo Karlas Marxas. Metams bėgant Marxas aprašė įvairias kapitalizmo problemas. Žemiau pateikiami tik keli pavyzdžiai.

Darbuotojams mokama mažai, kol tuo metu kapitalistai praturtėja.

Turbūt akivaizdžiausia Marxo problema, susijusi su kapitalizmu, yra ta, kad darbininkams, dirbantiems visą darbą, mokama labai nedaug, kol tuo tarpu kapitalistai praturtėja. Metodas, kurį kapitalistai naudoja ir naudojo jau nuo pat kapitalizmo aušros, yra primityvaus kaupimo metodas („Urspüngliche Akkumulation“). Darbuotojai ką nors pagamina už vieną kainą, kol kapitalistai parduoda tai už itin didesnę kainą, tuo pačiu metu kiek įmanoma mažindami darbuotojų atlyginimus, kad maksimaliai padidintų pelną. Pelnas, kurį kapitalistai gauna taikydami primityvaus kaupimo metodą, vadinamas pertekline verte. Anot Marxo, šis „pelnas“ yra tiesiog vagystė, kurią kapitalistai atėmė iš sunkiai dirbančių darbininkų. Marxas tvirtai tikėjo, kad darbuotojai turi teisę į jų sukurtą vertę ir kad tiems, kurie dirba su produkcijos priemonėmis, tos gamybos priemonės turėtų būti darbuotojų nuosavybė. Kitaip tariant, Marxas manė, kad tie, kurie dirba darbovietėje, turėtų bendrai ją turėti ir demokratiškai nuspręsti, kaip ta darbovietė turi būti valdoma. Vieninteliai žmonės, kurie gali būti kapitalo generavimo valdytojais, yra tie, kurie tą kapitalą ir generuoja.

Kapitalizmas yra susvetimėjęs - „Entfremdung“.

Marxas suprato, kad darbas gali būti didžiausio džiaugsmo šaltinis, tačiau kapitalizmas jį pavertė kažkuo, ko mes visi nekenčiame. Visi nekenčia pirmadienių. Pirmadienis yra ta diena, kai prarandame savaitgalio laisvę ir turime pradėti dirbti. Bet kodėl žmonės nekenčia pirmadienių? Kodėl žmonės nemėgsta savo darbo? Iš esmės šiuolaikinis darbas visą dieną verčia daryti vieną dalyką, tačiau atstumia mus nuo to, kuo, mūsų manymu, idealiu atveju galėtume prisidėti prie visuomenės. Kam nors, norinčiam rašyti simfonijas, gali tekti dirbti gamykloje, norint užsitikrinti maistą ir būstą. Kita vertus, kai kuriems žmonėms, dirbantiems tokius darbus, kuriais jie prisideda prie visuomenės (pavyzdžiui, mokytojams), už tai mokama labai mažai. Kita problema, prisidedanti prie susvetimėjimo, yra tai, kad šiuolaikinis darbas tapo itin specializuotas. Kapitalistai ir gamyklų savininkai nenori, kad meistrai gamintų kėdes savo baldų gamykloje, jie nori, kad praktiškai bet kas galėtų pagaminti vienos kėdės koją, o kitas tris kojas - dar trys žmonės, nes tada lengva atleisti iš darbo vieną žmogų ir pakeisti jį kitu, jei iš to galima pasipelnyti, arba jei produkcija gali padidėti tobulėjant technologijoms. Dešimt žmonių galėtų būti pakeisti kompiuteriu ir vienu inžinieriumi, kuris prižiūrėtų kompiuterį, o 9 žmonės liktų bedarbiais - visa tai dėl pelno.

Kapitalizmas yra labai nestabilus.

Nuo pat pradžių kapitalizmas yra pilnas ekonominių krizių. Kapitalistai gali vadinti šias krizes „keistuolėmis“, „retomis“ ir „tikriausiai paskutinėmis“, tačiau tai toli gražu nėra tiesa, tvirtino Marxas, nes kapitalizmas yra nestabilus iš prigimties. Kapitalizmas kenčia nuo gausos, o ne kaip anksčiau, trūkumo krizės. Šiuolaikinė gamyba paprasčiausiai yra per daug efektyvi. Mes gaminame per daug: daug daugiau, nei galėtume suvartoti. Šiuolaikinis darbas yra toks produktyvus, kad kiekvienam žmogui Žemėje galėtume suteikti namą, automobilį, pakankamai maisto ir vandens, taip pat nemokamą prieigą prie geros mokyklos bei ligoninės. Tačiau, remiantis Pasaulio maisto programos skaičiavimais, pasaulyje yra daugiau nei 795 milijonai žmonių, kurie neturi pakankamai maisto, kad galėtų gyventi sveiką ir aktyvų gyvenimą. Ir remiantis visuotinės švietimo kampanijos duomenimis, daugiau nei 70 milijonų žmonių neturi prieigos prie mokslo ir švietimo. Jei gamintume tik mums reikalingus daiktus, o ne, pavyzdžiui, 24 skirtingus muilo ženklus, labai nedaugeliui iš mūsų tektų dirbti ir galėtume užtikrinti, kad paprastas žmogus turėtų tai, ko jam reikia išgyventi. Kai žmonėms užteks maisto ir vietos gyventi, tada galėsime pradėti galvoti apie mažiau būtinų produktų gamybą.

Kas yra socializmas?

Kai dauguma žmonių (Vakarų pasaulyje, įskaitant Šiaurės Ameriką ir Europą) išgirsta žodį „socializmas“, jie galvoja apie Skandinavijos ir Vidurio Europos gerovės valstybes, kuriose yra dideli mokesčiai ir įvairūs socialinės apsaugos tinklai. Dažnai klaidingai manoma, kad šios šalys yra socialistinės. Teisingas terminas šioms šalims apibūdinti yra „socialdemokratija“, kuri yra revizionistinė socializmo forma, nepritarianti perėjimui prie socialistinio gamybos būdo. Šios šalys visais galimais būdais yra kapitalistinės; jos pasisako už dabartinio status quo reformą, o ne visišką perėjimą nuo kapitalizmo prie socializmo.

Kas iš tikrųjų yra socializmas, tai politinė ir ekonominė socialinės organizacijos teorija, kuri pasisako už tai, kad gamybos, paskirstymo ir mainų priemones turėtų valdyti visa bendruomenė, o ne privatūs asmenys.

Socialistai tiki darbuotojų teise „pjauti tai, ką sėja“, tai yra, kad jie turi teisę į savo sukuriamą vertę ir kad kapitalistai, kurie nieko neveikia, išskyrus turi verslą, gamyklas, korporacijas ir pan. neturi jokios teisės vogti sunkiai dirbančių darbininkų pagaminamą vertę. Socializmas iš prigimties yra antikapitalistinė ideologija ir socialistai tiki, kad kapitalizmas yra pasenusi sistema, kurią reikia pakeisti, kad darbininkų klasė pasiektų tikrą laisvę nuo priespaudos ir išnaudojimo.

„Socializmas“ taip pat gali būti naudojamas kaip skėtinis terminas, apibūdinantis ideologijų rinkinį, pasisakantį už socialistinį gamybos būdą. Tai apima, bet neapsiriboja tokiomis ideologijomis kaip:

• Anarkizmas

• Komunizmas

• Demokratinis socializmas

• Liberalų socializmas

• Sindikalizmas

Dauguma socializmo formų yra paremtos arba bent įkvėptos marksizmu.

Kuo skiriasi socialdemokratija nuo demokratinio socializmo?

Paprastai tariant, demokratinis socializmas pasisako už perėjimą (tiek revoliucinį, tiek reformistinį) iš kapitalistinio gamybos būdo į socialistinį gamybos būdą, kurį lydi demokratinė sistema, tuo tarpu socialdemokratija pasisako už „geresnę“ kapitalizmo versiją, pasiektą reformuojant dabartinį status quo, leidžiant vyriausybės nuosavybę (daugiausia) nepelningoms visuomenės dalims, taip pat socialinės apsaugos tinklais ir gerove, apmokamais padidintais mokesčiais.

Kas yra blogai su socialinės apsaugos tinklais ir gerove?

Šiuose dalykuose nėra nieko blogo. Iš tikrųjų socialistai nori kuo daugiau gerovės ir socialinės apsaugos žmonėms. Socialistai nori užtikrinti, kad visi turėtų savo gyvenamąją vietą, pakankamai maisto ir vandens, kad galėtų gyventi sveikai, taip pat turėtų galimybę nemokamai naudotis geromis mokyklomis ir ligoninėmis ir kitais dalykais (vaiko priežiūros atostogos, darbo saugos įstatymai, mokamos nedarbingumo atostogos, mokamos atostogos ir kt.). Daugumos socialistų problema su socialdemokratinėmis tautomis (kurios garsėja tuo, kad savo piliečiams gali suteikti šias prabangas) yra ta, kad jos pirmiausia suteikia tik kai kuriuos iš šių dalykų savo piliečiams (pavyzdžiui, socialdemokratijos nesuteikia nemokamo būsto) ir tai kad už dalykus daugiausia sumokama mokesčiais. Dideli pajamų mokesčiai tiesiogiai prieštarauja socialistinei idėjai leisti darbuotojams pjauti tai, ką jie patys pasėja. Paimdama sunkiai uždirbtus proletariato (darbininkų ir viduriniosios klasės) atlyginimus, socialdemokratinė valstybė tampa ne geresnė už kapitalistinę klasę, kuri primityvaus kaupimo metodu siurbia pelną iš savo darbuotojų.

Kas yra marksizmas?

Marksizmas yra pasaulėžiūra ir visuomenės analizės metodas, taip pat politinių ir ekonominių teorijų rinkinys, kurį sukūrė Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas. Marksizmas daugiausia dėmesio skiria klasių santykiams ir visuomenės konfliktams, naudojantis materialistiniu istorinės raidos aiškinimu ir dialektiniu požiūriu į socialinę transformaciją. Marksizmo metodikoje naudojami ekonominiai ir socialiniai-politiniai tyrimai ir jie pritaikomi kapitalizmo raidos kritikai ir klasių kovos vaidmens sisteminiuose ekonominiuose pokyčiuose analizei.

Nors socializmas ir komunizmas egzistavo iki Marxo, jis ir Engelsas pavertė utopinę svajonę apie tobulą visuomenę praktiniu mokslu. Vieninteliai Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas yra atsakingi už socializmo ir komunizmo populiarinimą visame pasaulyje, ir galima drąsiai teigti, kad be marksistinių analizių socializmas būtų išlikęs nepraktiška, utopiška, beveik neįmanoma įgyvendinti ideologija.

Kas yra komunizmas?

Komunizmas yra socialinė, politinė ir ekonominė ideologija ir judėjimas, kurio galutinis tikslas yra komunistinės visuomenės įkūrimas. Komunistinė visuomenė yra paskutinis socializmo etapas. Tai apibrėžiama kaip socialinė ir ekonominė tvarka, sukurta atsižvelgiant į bendrą gamybos priemonių nuosavybę ir socialinių klasių, pinigų bei valstybės nebuvimą. „Komunistinė visuomenės“ sąvoka turėtų būti atskirta nuo vakarietiškos „komunistinės valstybės“ sampratos, pastaroji nurodo valstybę, kurią valdo partija, išpažįstanti marksizmo-leninizmo variaciją.

Kuo skiriasi socializmas nuo komunizmo?

Marksizmo teorijoje socializmas yra pereinamoji būsena tarp kapitalizmo nuvertimo ir komunizmo realizavimo. Komunizmas yra aukštesnė socializmo pakopa, o socializmas - žemesnė komunizmo pakopa.

„Komunistinės“ šalys, tokios kaip Kinija, Kuba, Laosas, Nepalas ir Vietnamas, niekada neteigė pasiekusios komunizmo, tačiau yra komunistinės ta prasme, kad jų tikslas (ar bent jau nurodytas tikslas) yra komunistinės visuomenės sukūrimas.

Tai komunistai yra socialistai?

Taip, visi komunistai pagal apibrėžimą taip pat yra socialistai, tačiau ne visi socialistai yra komunistai. Dauguma socialistų sutaria, kad teoriškai komunizmas turėtų būti kitas gamybos būdas po socializmo, tačiau skirtingos socialistinės ideologijos turi savo idėjas kaip ši visuomenė turėtų būti pasiekta ir kaip ji atrodytų (ir ar ji apskritai yra pasiekiama). Be to, daugelis socialistinių organizacijų ir politinių partijų nebenori būti siejamos su žodžiu “komunizmas”, kai Sovietų Sąjunga ir Rytų blokas iš esmės pakeitė šio žodžio reikšmę iš „be valstybinės, be piniginės, globalios visuomenės be privačiai valdomų gamybos priemonių„ į “valstybę, kurią valdo marksistinė-leninistinė politinė partija“.

Ar socialistai pasisako už demokratiją ar diktatūrą?

Demokratija. Diktatūra nėra būtina jokiame socializmo etape. Vis dėlto, socialistai pasisako už vadinamąją „proletariato diktatūrą“, kurios nereikėtų painioti su tikra diktatūra. Marksizmo teorijoje visos visuomenės, turinčios ekonomines klases, taip pat turi vienos iš tų klasių diktatūrą. Kapitalistinėje visuomenėje buržuazinė klasė turi politinę valdžią proletariato atžvilgiu, todėl kapitalistinę visuomenę galima pavadinti buržuazijos diktatūra. Kita vertus, socialistinę visuomenę valdo darbininkų klasė, todėl ji vadinama proletariato diktatūra, kaip „darbininkų klasės valdžia“. Tačiau proletariato diktatūra egzistuoja tik socialistinėje visuomenėje. Klasės neturinčioje komunistinėje visuomenėje nėra jokios konkrečios klasės diktatūros.

Be to, daugelis socialistų mano, kad neįmanoma pasiekti socializmo per buržuazinę (liberaliąją, parlamentinę) demokratiją, nes tas sistemas sukūrė turtingieji, o pačios sistemos yra skirtos išlaikyti turtinguosius valdžioje. Tačiau netiesa, kad socialistai nenori demokratijos. Tiesą sakant, socialistai nori daugiau demokratijos nei yra dabar: socialistai nori tikrosios demokratijos, kur kiekvieno žmogaus balsas ir nuomonė iš tikrųjų yra svarbūs. Socialistai nori ne tik tiesioginės demokratijos (t.y. leisti gyventojams tiesiogiai kontroliuoti, kaip valdoma jų šalis, o ne leisti jiems balsuoti už „atstovą“, kuris tik žada rinkėjų interesais, tačiau neturi tikrų įsipareigojimų iš tikrųjų tai padaryti), bet taip pat leisti demokratiškai kontroliuoti gamybos priemones. Tai yra, leisti visiems darbuotojams demokratiškai nuspręsti, kaip valdoma jų darbo vieta, kas gaminama, už kiek tai turėtų būti parduodama ir pan.

Ar nacistinė Vokietija buvo socialistinė?

Nors nacių partija buvo vadinama „nacionalsocialistine“, ji nebuvo socialistinė. Naciai, siekdami gauti darbininkų palaikymo, propagavo korporatistinę, kolaboracionistinę klasių ideologiją, kurią jie pavadino „socialistine“ (socializmas Vokietijoje tuo metu buvo labai populiari idėja). Praktiškai nacistinė Vokietija privatizavo didžiąją ekonomikos dalį, pavertė nepriklausomas darbo sąjungas nelegalias, o komunistus, socialistus ir socialdemokratus apgyvendino koncentracijos stovyklose kartu su kitais „nepageidaujamais“ piliečiais, tokiais kaip žydai, kitokios odos spalvų žmonės, neįgalieji ir kt.

Ar valytojams ir gydytojams pagal komunizmą būtų mokama vienodai?

Ne, komunistai yra už tai, kad visi darbuotojai gautų nusipelnytą atlyginimą. Gydytojas daugiau prisideda prie visuomenės nei valytojas, todėl gydytojas gauna daugiau nei valytojas, tačiau jiems abiem vis tiek reikia maisto, vandens, namų, sveikatos priežiūros, švietimo, galbūt automobilio ir pan. Gydytojas paprasčiausiai gali sau leisti kai kuriuos geresnius daiktus, gauti daugiau atostogų ar laisvų dienų, mažiau darbo valandų ir kitų nepiniginių išmokų.

Taip pat yra tas aspektas, kad nereikšmingų pareigų, tokių kaip „valytojas“, socializmo ar komunizmo sąlygomis gali net nebūti ir kad valymo pareiga būtų dalijamasi tam tikros bendruomenės žmonėms (pavyzdžiui, darbo vietoje ar kaimynystėje).

Ir galiausiai, komunistai nori visiškai panaikinti pinigus.

Ne, komunistai yra už tai, kad visi darbuotojai gautų nusipelnytą atlyginimą. Gydytojas daugiau prisideda prie visuomenės nei valytojas, todėl gydytojas gauna daugiau nei valytojas, tačiau jiems abiem vis tiek reikia maisto, vandens, namų, sveikatos priežiūros, švietimo, galbūt automobilio ir pan. Gydytojas paprasčiausiai gali sau leisti kai kuriuos geresnius daiktus, gauti daugiau atostogų ar laisvų dienų, mažiau darbo valandų ir kitų nepiniginių išmokų.

Taip pat yra tas aspektas, kad nereikšmingų pareigų, tokių kaip „valytojas“, socializmo ar komunizmo sąlygomis gali net nebūti ir kad valymo pareiga būtų dalijamasi tam tikros bendruomenės žmonėms (pavyzdžiui, darbo vietoje ar kaimynystėje).

Ir galiausiai, komunistai nori visiškai panaikinti pinigus.

Tačiau pinigų panaikinimas neįvyktų tuo pačiu metu kaip ir kapitalizmo panaikinimas. Pinigai vis tiek būtų naudojami socialistinėje visuomenėje, tikriausiai šimtus metų. Gana svarbi socializmo dalis yra ta, kad darbdaviai nebebūtų išnaudojami darbininkų ir galėtų laisvai mėgautis savo darbo vaisiais. Kurį laiką tai tikriausiai pasireikštų kaip pinigai, kuriuos galima išleisti įvairioms prekėms įsigyti: vaizdo žaidimams, automobiliams, cigarams, geram maistui ir pan. Ko tik paprasti žmonės norėtų. Jei socializmas taps dominuojančiu gamybos būdu pasaulyje, o automatika ir produktyvumas toliau didės dabartiniu greičiu, pinigų poreikis, taip pat kaip ir valstybės, nunyks. Tuo metu socialistinė visuomenė pradėtų pereiti į komunistinę visuomenę.

Du puikūs vaizdo įrašai, kuriuos aš rekomenduoju, yra CGPGrey „Humans Need Not Apply” ir Kurzgesagt „The Rise of the Machines – Why Automation is Different this Time“. Jie išsamiai paaiškina, kokia katastrofa automatizavimas yra mūsų dabartinei kapitalistinei visuomenei. Tačiau socializmo / komunizmo laikais automatika yra nieko daugiau nei naudinga. Tai paprasčiausiai leis daugiau žmonių praleisti laiką dirbdami tai, ką iš tikrųjų nori, užuot dirbę gamykloje.

Ar ne visi socializmo bandymai žlugo? O kaip Stalinas, gulagai, ir taip toliau?

Ne, daugeliui jų pavyko. Daugumoje vietų, kur girdėjote apie socialistinę revoliuciją, materialinės sąlygos stipriai pagerėjo. Jei tose vietose nebūtų buvę revoliucijų, greičiausiai apie jas daug būtumėte negirdėję, ir jos būtų panašios į visas nuskurdusias kapitalistines šalis Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Azijoje.

Kalbant apie tokius klausimus: „Ar Stalinas buvo atsakingas už milijonus mirčių?“, socialistai labai retai sutaria tarpusavyje. Paprastai yra trys požiūriai, kuriais socialistai gali matyti Staliną ir jo valdymo erą:

1. Stalinas buvo žiaurus diktatorius, išdavęs Leniną ir apskritai - socializmą.

2. Stalinas padarė viską, ką galėjo blogoje situacijoje (Antrasis pasaulinis karas).

3. Stalinas nebuvo diktatorius ir gerai prisidėjo prie socializmo ir bendrai viso pasaulio.

Užuot bandęs ginčytis dėl vienos ar kitos pusės, aš rekomenduosiu porą knygų, kurios argumentuoja skirtingus požiūrius šiuo klausimu, kurias galite perskaityti. Nuorodos bus šio puslapio apačioje.

Ar socialdemokratija ar „šiaurietiško stiliaus socializmas“ yra perspektyvi alternatyva kapitalizmui?

Socialinė demokratija yra sistema, pagal savo apibrėžimą propaguojanti socialinį teisingumą kapitalistinės ekonomikos rėmuose. Tai yra ne alternatyva pačiam kapitalizmui, bet veikiau kitokia, „draugiškesnė“ jo versija. Daugeliui socialdemokratija atrodo kaip gera sistema tarp kapitalizmo ir socializmo. Tačiau socialinė demokratija yra sistema, sukurta ne tik išnaudojant darbuotojus įsikūrusioje šalyje, bet taip pat išnaudojant pietų „trečiojo pasaulio“ šalis. Socialinė demokratija nėra perspektyvi be prabangos, kurią teikia pigi darbo jėga užsienyje. Jei pagerėja darbuotojų sąlygos trečiojo pasaulio šalyse (pvz., Vaikų darbas uždraudžiamas, o 12 valandų darbo diena pakeičiama į 8 ar 6 valandų darbo dieną), gyvenimo standartai socialdemokratinėse šalyse krenta.

Kita socialinės demokratijos kritika apima tai, kad socialdemokratinių šalių demokratinės sistemos vis dar tarnauja buržuazijai. Turtingieji ir korporacijos nenuilstamai stengiasi panaikinti bet kokias darbuotojų pergales, iškovotas demokratinėmis priemonėmis (visuotinė sveikatos priežiūra, nemokamas švietimas, bedarbio subsidijos, minimalaus atlyginimo didinimas ir kt.), kas reiškia, kad faktiškai pusė parlamento bet kurioje socialdemokratinėje šalyje buržuazinė, o kita - socialdemokratiška, kurių abi pusės vykdo nesibaigiančią politinę kovą, kuri niekada neturės nugalėtojo. Trumpos 4 metų kadencijos tik prisideda prie problemos: partija, turinti parlamentinę daugumą socialdemokratinėje šalyje, desperatiškai stengiasi padaryti kuo daugiau trumpalaikių pokyčių ir nesistengia daryti nieko, kai neturi daugumos, kas veda prie to, kad jokia partija nesistengia daryti jokių ilgalaikių įsipareigojimų, praktiškai apleidžiant jos ideologiją apskritai. Tai paverčia politiką sporto žaidimu, kuriame žmonės balsuoja už savo mėgstamą komandą ne dėl kokių ideologinių priežasčių, bet todėl, kad mano, kad jų komanda yra geriausia, turi gražiausią logotipą, geriausią šūkį ar gražiausią partijos vadovą, arba paprasčiausiai nes jų tėvai balsuoja už tą partiją. (Šaltinis)

Socializmas / komunizmas negali veikti dėl žmogaus prigimties.

Trumpas žvilgsnis į istoriją ir antropologiją sugriaus tokią mintį, kad „žmogaus prigimtis“ yra statiškas, nekintantis dalykas. Žmogaus prigimtis ir elgesys iš dalies yra plastiški (istorinių ir kultūrinių sąlygų atspindžiai, atsižvelgiant į konkretų gamybos būdą), ką liudija didžiuliai žmogaus elgesio ir socialinio organizavimosi skirtumai įvairiais istoriniais laikotarpiais ir geografinėms vietovėms. Pilietinė visuomenė, žmogaus elgesys ir ideologija laikui bėgant keitėsi taip pat kaip įvairios rūšys laikui bėgant keičiasi genetiškai.

Žmogaus prigimties argumentai baigiasi tuo, kad valdančią visuomenės ideologiją formuoja baziniai ekonominiai santykiai. Kitaip tariant, mes nutariame, kad yra „natūralu“ dirbti dėl piniginių paskatų, nes tai yra vienintelis pasirinkimas, kurį dabar turime. Atrodo „natūralu“, kad turėtų būti hierarchija, nes jų turime savo darbe, demokratijoje ir namuose dėl patriarchalinių šeimos santykių ir kt. Žmonės atrodo godūs „iš prigimties“, nes be pinigų mes badaujame ar negalime susimokėti už būstą, todėl mums yra naudinga bandyti kaupti pinigus pagal dabartinę ekonominę tvarką. Kapitalizmas tiesiogiai verčia kapitalistus elgtis taip, kad jie būtų matomi kaip godūs, nes jei jie to nedarys, tai padarys jų konkurentas ir tada jie bus sušlemšti ir išstumti iš verslo. Tai yra sistema, dėl kurios šie dalykai atrodo natūralūs ar būtini.

Bet Engelsas, Marxas ir kiti paneigė šiuos dalykus apie žmogaus prigimtį pažvelgdami į istoriją. Daugelyje vietinių tautų Amerikoje nebuvo pinigų. Kaip tada viskas buvo padaryta, jei pinigai yra vienintelė paskata dirbti? Taip pat yra daugybė įrodymų, kad žmonės milijonus metų veikė daugiau ar mažiau bendruomeniškai, beveik visiškai neturėdami hierarchijos. Jei gobšumas yra natūralioji „žmogaus prigimtis“, kaip tai galėtų būti? Kaip gobšūs žmonės galėtų bendradarbiauti ir išgyventi milijonus metų stygiuje, jei jie visi buvo tokie savanaudžiai ir iš prigimties rūpinosi tik savimi?

Šiuolaikinį žmogaus elgesį priskirti „žmogaus prigimčiai“ neatsižvelgiant į istoriją, aplinkos ir socialinių santykių, formuojančių žmogaus elgesį, poveikį yra supaprastinta ir nemoksliška, ir tai dažniausiai yra pasiteisinimas, kurį pateikia politiškai bailūs ar tie, kuriems naudinga dabartinė ekonominė sistema.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad yra įdėdamos didžiulės propagandos pastangos valdyti šį pasakojimą ir įsprausti jį į mūsų galvas. Tačiau tikroji esmė, kurią jums pasakytų Marxas, yra ta, kad sistema (kapitalizmas) užverčia ant mūsų šias sąlygas. Norint prasiveržti kapitalizme, dažnai apsimoka elgtis godžiai ir pasitaiko daugybė situacijų, kai nesielgti godžiai reiškia atsilikti ir rizikuoti pralaimėti. O pralaimėjimas kapitalizme reiškia būti pavergtam skolų, jei ne, tada būti benamiu, palūžusiu, alkanu ir, žodžiu, engiamu. Štai čia Marxo idėjos išties galingos. Jei norite pakeisti šį elgesį - elgtis godžiai - tereikia pakeisti tik sistemą, kurioje asmuo yra. Jei yra sistema (socializmas), kurioje visada turėsite namus, visada turėsite maisto, visada turėsite medicininę priežiūrą , visada turėkite vandens - tada nereikės godžiai elgtis, kad išgyventumėte ir gyventumėte orų ir tikslingą gyvenimą. Marxas tvirtina, kad godumas praeis iš žmogaus būsenos. Skurdas ir karas taip pat. Tai buvo pavojinga Karlo Marxo mintis – pakeistas būtų ne tik pasaulis, bet ir visą žmonija.

Niekas nenorėtų dirbti valdant komunizmui.

Paskata dirbti yra tokia pati kaip visada: tokia, kurią įgalina gamybos būdas. Daugelyje epochų savanaudiškumas nėra pagrindinė darbo motyvacija. Kvaila manyti, kad be kapitalizmo ir kapitalistų mes visi tiesiog sėdėtume ant rankų ir mirtume iš bado. Didžioji dauguma žmonijos istorijos buvo be šių dalykų, primityvaus komunizmo formoje.

Pagalvokite taip: jūs ir du draugai gyvenate fermoje. Jums visiems reikia tvarto, todėl susirenkite ir pastatote tvartą. Kažkas susmulkina malkas, kažkas suplanuoja statinį, kažkas nutempia medieną ten, kur turėtų būti pastatytas tvartas, o tada jūs visi kartu jį statote. Kadangi tvartas reikalingas jums visiems ir jūs visi ketinate juo naudotis, šio proceso metu pinigų nereikia. Tvarto gamybos priemonės jums visiems trims priklauso bendruomeniškai. Sveikiname: ką tik patyrėte komunizmą. Tai nebuvo taip baisu, tiesa?

Nėra „tvarto pastato generalinio direktoriaus“, kuris kontroliuotų kitus du, mokėtų jiems darbo užmokestį ir tada taptų vieninteliu tvarto savininku, imdamas mokestį iš tų dviejų, kiekvieną kartą, kai jie nori naudotis tvartu. Nes tai neefektyvu. Kapitalizmas yra neefektyvus. Kapitalizmas neveikia dėl „žmogaus prigimties“.

Socializmas / komunizmas yra idealistinis.

Tai iš tiesų negali būti toliau nuo tiesos. Socializmas remiasi istoriniu ir dialektiniu materializmu, o ne hėgeliška dialektika. Tai reiškia, kad jis pagrįstas įrodymais pagrįstu materialistiniu visuomenės supratimu ir konfliktais, kylančiais dėl skirtingų klasės interesų - pasireiškiančių kaip fizinis konfliktas, o ne ideologinės kovos. Marksizmas yra socialinis mokslinio metodo atitikmuo, jis yra analitinis ir tobulina bei keičia analizę remdamasis visuomenės pokyčiais.

Socializmas / komunizmas atrodo gerai popieriuje, tačiau praktiškai tai neveikia.

Taip, tai tikrai veikia. Kaip ir kapitalizmas veikia, ir kaip anksčiau veikė feodalizmas. Klausimas yra ne „ar tai veikia?“, o „kuris geriausiai tinka paprastam žmogui?“ ir kadangi socializmas yra ideologija, skirta paprastam žmogui, o ne turtingiesiems, o istorija mums parodė, kad tik socializmas per keletą metų gali paversti neišsivysčiusią feodalinę valstybę modernizuota pramonine jėgaine, neabejotina, kad socializmas ne tik veikia, bet ir veikia geriau nei alternatyvos.

Šis klausimas man primena pokštą „Komunizmas gerai atrodo popieriuje, bet praktiškai jis dažniausiai sabotažuojamas CŽV finansuojamų karinių perversmų“. Kuris turi šiek tiek tiesos.

Kiekvieną kartą socializmas buvo bandomas, JAV tiesiogiai įsikišo per karą prieš socialistines šalis:

• Korėjos karas 1950–1953 m.

• Libano krizė 1958 m.

• Kiaulių įlankos invazija Kuboje 1961 m.

• Simbos maištas 1964 m.

• Vietnamo karas 1965-1975 m.

• Komunistų sukilimas Tailande 1965–1983 m.

• Daugianacionalinės pajėgos Libane 1982–1984 m.

• Grenados invazija 1983 m.

Arba CŽV atlikus vyriausybės pakeitimą:

• 1953 m. Irano perversmas, kai JAV nuvertė demokratiškai išrinktą socialistą (Mohammadą Mosaddeghą) autoritarinio diktatoriaus (Mohammad Reza Pahlavi) naudai.

• 1954 m. Gvatemalos perversmas, kai JAV nuvertė demokratiškai išrinktą socialdemokratą (Jacobo Árbenz) autoritarinio diktatoriaus (Carlos Castillo Armas) naudai.

• 1973 m. Čilės perversmas, kai JAV nuvertė demokratiškai išrinktą socialistą (Salvadorą Allende) totalitarinio fašistinio diktatoriaus Augusto Pinocheto (kuris nužudė daugiau kaip 3000 žmonių, kankino 30 000 žmonių ir 80 000 žmonių laikė koncentracijos stovyklose) naudai.

• 1991 m. Haičio valstybės perversmas, kai JAV nuvertė demokratiškai išrinktą socialdemokratą (Jean-Bertrand Aristide), kuris, kaip manoma, buvo pirmųjų sąžiningų rinkimų Haityje nugalėtojas, autoritarinio diktatoriaus (Raoul Cédras) naudai.

Turėkite omenyje, kad aukščiau pateiktas tik sėkmingų CŽV režimo pakeitimų prieš socialistines tautas sąrašas. Tai neapima nesėkmingų CŽV bandymų pakeisti režimą ar kitų CŽV bandymų (sėkmingų ar ne) prieš nesocialistines tautas. CŽV dalyvavo bent 21 slaptame režimo pakeitimo veiksme.

Arba netiesiogiai remiant socialistų priešus:

• Rusijos pilietinis karas 1918–1920 m.

• Kinijos pilietinis karas 1944–1949 m.

• Graikijos pilietinis karas 1944–1949 m.

• Pirmasis Indokinijos karas 1946–1954 m.

• 1947 m. Paragvajaus pilietinis karas

• Malajų nepaprastoji padėtis 1948–1960m.

• Mau Mau sukilimas 1952–1960m.

• Kubos revoliucija 1953–1959 m.

• Antrasis Indokinijos karas 1953-1975 m.

• Pirmoji Taivano sąsiaurio krizė 1954–1955 m.

• Alžyro karas 1954–1962 m.

• 1958 m. Antroji Taivano sąsiaurio krizė

• Centrinės Amerikos krizė 1960–1996 m.

• Kongo krizė 1960–1965 m.

• Eritrėjos nepriklausomybės karas 1961-1991 m.

• Dhofaro maištas 1962–1976 m.

• Sarawako komunistų sukilimas 1962–1990 m.

• Sukilimas šiaurės rytų Indijoje nuo 1963 m. iki dabar

• Dominikos pilietinis karas 1965 m.

• Čado pilietinis karas 1965–1979 m.

• Bolivijos kampanija 1966–1967 m.

• Antrasis Korėjos karas 1966–1969m.

• Pietų Afrikos pasienio karas 1966–1990 m.

• Švino metai 1968–1982 m. (kai JAV palaikė nacius, kovojančius prieš marksistinius-leniniškus antifašistus)

• Komunistų sukilimas Malaizijoje 1968–1989 m.

• Al-Wadiah karas 1969 m.

• Pilietinis konfliktas Filipinuose nuo 1969 m. Iki dabar

• 1972 m. Jemeniečių karas

• Angolos pilietinis karas 1974–2002 m.

• Etiopijos pilietinis karas 1974–1991 m.

• Libano pilietinis karas 1975-1990 m.

• Vakarų Sacharos karas 1975–1991 m

• Indonezijos okupacija Rytų Timore 1975–1991 m.

• Sukilimas Laose nuo 1975 m. iki dabar

• Pilietinis konfliktas Turkijoje nuo 1976 m. iki dabar

• Ogadeno karas 1977–1978 m.

• 1977–1991 m. Kambodžos ir Vietnamo karas (kai JAV palaikė masinį žudiką, apsimetusį socialistą, Polą Potą)

• Mozambiko pilietinis karas 1977–1992 m.

• NDF maištas 1978–1982 m.

• Čado ir Libijos konfliktas 1978–1987 m.

• 1979 m. Jemeniečių karas

• Afganistano ir Sovietų Sąjungos karas 1979–1989m. (kai JAV palaikė „laisvės kovų“ islamistų grupes, kurios vėliau kūrė „Al-Qaeda“ ir ISIS)

• Vidinis konfliktas Peru nuo 1980 m. iki dabar

• 1989–1992 m. Afganistano pilietinis karas

Ką aš galiu padaryti, jei palaikau socialistinės visuomenės kūrimąsi?

Svarbi dalis yra mokytis (daug) ir prisijungti prie vietos socialistų partijos ar organizacijos. Kai būsite socialistinės partijos narys, būtinai prisijunkite prie jų veiklos ir dalyvaukite. Paprasčiausia narystė partijai labai daug nepadeda. Ieškokite vietinių apraiškų ar renginių, agituokite ir mokykite savo kolegas darbdavius apie socializmą ir gal net pasidalinkite šia svetaine su draugais. Kartu mes galime sukurti geresnį, laisvesnį, demokratiškesnį pasaulį, kuriame nė vienas nebus be maisto, vandens, būsto, darbo, švietimo ar sveikatos priežiūros. Nesenstančiais Karlo

Marxo žodžiais: